Juozas Budraitis ( g. 1940 m.) – aktorius, fotografas, diplomatas. Sukūrė per 100 vaidmenų kine, teatre, televizijoje, dirbęs su įvairių šalių režisieriais. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 2016 m. išleistas J. Budraičio fotoalbumas „Mano Paryžius“.
Parodos pagrindą sudaro to paties pavadinimo nuotraukos iš įvairaus laikotarpio. Daugumoje jų dar neseniai būtas, bet jau išnykęs ar nykstantis miestas (statinių sienos, „paįvarintos” grafitti, Naujamiesčio arba Senamiesčio statiniai, žinomi ir mažiau žinomi žmonės: menininkai, gydytojai, šiaip autoriaus pažįstami). Pasak paties J. Budraičio, fotografijos menas ir kino aktoriaus profesija yra tampriai surišti, toje pačioje terpėje. Tačiau, kai esi darbe, viskas labiau nukreipta į tave patį, o kai už kadro – nuo manęs į kitą pusę. Daugiausiai fotografuodavau kino aikštelėje – kišenėje turi fotoaparatą, laisvesnę akimirką stebi, kas darosi aplink, fiksuoji. Faktiškai, specialiai niekada neieškojau atvirumo, laimei, kolegos buvo neįsitempę, nebijojo, nes nesu svetimas. Kalbamės, o aš juos fotografuoju – pilnas pasitikėjimas! Nėra tarpininkystės, kuri įprastai sutrukdo iš pašalės į filmavimo aikštelę atėjusiam fotografui.” Nuotraukose randame atpažįstamus veidus, nepozuojančius, o tarsi sustojusius būsenos akimirkoje. Jie nebūtinai žiūri į mus, o gal į tas sienas, į kurias kažkas atsirėmęs, kurio mums, stebintiesiems, nebūtina matyti, pakanka tik jausti, įsivaizduoti. Lygiai taip galime jau tik įsivaizduoti kaip tos sienos, ufiksuotos Budraičio analogine juosta atrodytų šiandien, kintant miesto topografijai, keičiantis peizažui.
